?

Log in

magentamage

magentamage
Date: 2017-05-09 18:46
Subject: 2 darbingumas
Security: Public
Mokykloje darbingumas yra mokslas. O kai tu dar vaikas žaidimai dar neišstumti. Man sekėsi iki 13 metu būti trečiai klasėje pagal pažymius. Visada turėjau vieną aštuntuką, iš kūno kultūras. Buvau labai nesportiška, ir sporto negalėjau pakęst. Net pačio žodžio. Čia buvo žemas užsiemimas proto žmoniems. Kiti mokslai sekėsi gerai, kažkur reikėjo pasistengt daugiau, kažkas ėjosi savaime.
Anorėksike tapdama, visa mano energija tapo nukreipta į gerą pavizdingą mokymasi. Tai buvo vienintelis laikotarpis, kada aštuntukas dingo. Bet perėjus į kitą mokyklą jis atsirado netikėtoje vietoje - ties anglu kalba. Kitoj mokykloj buvo visai kitoks lygis, ir aš su sulėtėjusiu protu jaučiausi ufonautu. Aš dar labiau stengiausi. Ir stengiausi padėti namuose. Važinėjau į parduotuves ir turgus maisto, vakarais viriau visai šeimai pusryčiams košę. Tikėjausi kad mano pastangas pastebės ir įvertins. Bet ne. O kitoj mokykloj aš sužinojau svarbų ir šokiruojantį dalyką. Kad galima nesimokyti. Ir kad gyvenimas nėra tik mokslai. Bet prie kolektyvo nepritapau. O mokslo metai man pasibaigė santariškėse.
Grįžusi į senąją mokykla nulaužtais sparnais aš pradėjau tą naują žinojimą praktikuot. Gal dėl to, kad metus vaidinau idealų vaiką, gal dėl hormonu ir paauglystės, gal dėl depresijos ir agresijos - aš norėjau maišto. Norėjau rašyt rašinius ne taip, kaip tikisi iš manes mokytoja. Piešimo temą interpretuot netikėtu ir šokiruojančiu kampu. Man nerupėjo pažymiai. Aš nebesupratau matematikos. Tai buvo blogiausi metiniai pažymiai per visus 12metų.
Vėliau aš sugalvojau, kad mokytis vis tik reimia. Bet ano prioritetai pasikeitė. Aš pradėjau gilintis į chemiją, kad suprasti formules, ateity įstot į farmaciją ir sintetinti įdomius narkotikus. Jeigu man dar pasisektų su bioogijos mokytoją ir aš nebūčiau beviltiškai užleidusi matematikos nuo 8klasės gal aš ir įstočiau į mediciną. Bet mano gyvenime atsirado draugė, kurios pavizdžiu aš pradėjau lankyti akademinį piešimą. Aš iki paskutinio momento dvejojau, ar noriu būti dailininkė ar medikė, chemikė, pagaliau psichologė. Bet aš įstojau į kostiumo dizainą, VDA, netgi į nemokamą, nes pagal gudrią formulę stojamųjų egzaminų balą pakoregavo mano geras atistatas.
O vėliau prasidėjo heroinas ir mokslai baigėsi. Aš prekiavau narkotikais, nelankiau paskaitų. Nesugebėjau piešti auditorijoje per paskaitas ir ateidavau kada paskaitų nėra. Namie aš irgi negalėjau susikaupti mokslams, nes bijojau tėvo. Jis jau žinojo kad prekiavau, visą laiką įtarinėjo kad vartoju, ir kaltino, įtarinėjo net kai nebu au apsvaigusi. Aš išeidavau pas kaimyną, kuris buvo invalidas, kažkada buvo banditas ir narkomanas o dabar tiktai rūkė žolę ir ją prekiavo.
Aš bandžiau gydytis, nevartoti, mokytis, paimti akademines atostogas. Vel vartojau. Vėl grįžau po metų. Po pirmo pusmečio pirmam kursę aš turėjau tikriausiai skolas iš visų dalykų. Aš net neatsimenu, kiek ir kokiu. Man atrodo kad manęs jie pagailėjo. Faktiškai aš jau nebegalėjau mokytis, nors dar turėjau kažkokiu neaiškiu vilčiu.
Aš įkliuvau policijai. Ir mane nuteisė dviem metam laisvės atėmimo. Tai buvo visai ne taip baisu, kaip sau įsivaizdavau. Net labai naudinga. Bet išėjusi iš kalėjimo aš vėl pradėjau vartot. Pradėjau vogti. Papuoliau už vagystę. Susiradau darbą, kad užmokėti baudą. Kavinėje, padavėja. Po 3savaičių mane išmetė. Baudą aš užmokėjau, bet netekau vienu metu socialinės pašalpos, darbo, lyg dar kažkas įvyko. Aš spėjau išmokti daryti klasikinį nugaros masažą ir kurį laiką dadurdavau masažuodama motinos bendradarbius. O vėliau išdrįsau parsidavinėti. Aišku kad ne tiems pat, kam maigiau nugaras.

Dabar aš dirbu valytoja. Jau pusę metų. Mano valomo namo gyventojai labai patenkinti kokybę. Aš - tuo kad bent visokių nesąmonių (karoliukų, drabužių, skanumynų) galiu nusipirkti sau pati, jaučiuosi ne tokia praklausoma nuo savo draugo. Nors aš vistiek esu labai priklausoma. Bent žinau, kad man kažkas sekasi, ir drąsiau galiu svajoti apie tai, ko dar norėčiau. Ir galiu ri ktis iš svajonių, kurios vertos plėtojimo, o kurios tiesiog ne.
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-05-09 17:46
Subject: (no subject)
Security: Public
Gal supratau neteisingai klausyma, bandau trumpiau atsakyt.

Kaip atrodo diena? Kasdienė veikla, pasirūpinimas savimi?
Mokykloj kėliausi puse septyniu. Pusryčiai, mokykla, grįžtu namo, valgau, namų darbai. Treniruotė arba dar namų darbai. Grįžta mama. Tada gausi vakarienė už namų darbų stalo. Darant namų darbus spoksojau pro langą ir pildžiau dienorašti. Arba pieštuku užmesdavau ką noriu parašyt vėliau gražiu raštu. Tas vėliau neateidavo. Plaukus poviau kartą į savaitę, maudžiausi irgi kartą, nebent buvo baisiai karšta. Vakarais su mama kartu sėdėjom prie stalo, aš padėdavau jai dažyti šaukštus, tai buvo šeimos verslas - mediniai suvenyrai. Arba mokiausi iki išnaktų, jei kažko labai daug užduodavo. Pvz piešiau pamokai kažkomį paveikslą užduota tema. Su mama važiuodavom į maksimą bažę, padėdavau nešt maišą. Tai buvo beveik atrakcija.
Lyg tvarkymosi griežto tvarkaraščio nebuvo. Gal šeštadieniais. Atsimenu nekenčiau plaut grindų, net to reikalavo tėtis. Man tai buvo kaip pažeminimas. Mėgau plauti langus ir visus stiklinius paviršius. To nieks neprašė. Buvo savotiškas ritualas padaryti tvarka ant darbo stalo, kartais perrinkt drabužius. Tvarkinga niekada nebuvau ir nesu.

Kai susirgau depresija
Visas vasaros atostogas prasidėjau namie. Kartais tėvas versdavo išeit į artimiausią parduotuvę ledų ir pieno. Kėliausi ar a 5ryto kad panaršyti internete kol visi miega (iki 11val, vėliau buvo sesers eitė o naktį tėvo). Kėliausi 5 ryto. Ejau į virtuvę košės. Suvalgydavau savo dalį. Po to dar mamos, tėčio... kiek buvo beveik viską. Po to lindau ko nors dar į šaldytuvą. Saldaus, po to sūraus, vėl saldaus. Kažkaip sustodavau, eidavau sėdėt prie kompo. Kada mane nuvarydavo, ejau į kambarį kur miegajau, mokiausi ir gyvenau. Skaičiau knygas kažką kramtydama arba paleisdavau roką ir dažiau šaukštus. Neatsimenu ar išvis tvarkiausi. Atsimenu kad rengiausi labai apsileideliškai. Vietoj sijono įsivyniodavau į ilgą juodo lino atraižą. Buvau sau bjauri. Bijojau išeiti į lauką ir neišeidavau. nMiegot eidavau labai vėlai, po vidurnakčio. Prieš pat miega prisivalgydavau kažko, kas papuldavo po ranka labai daug.

Kitas depresijos laikotarpis jau buvo su stiprią priklausomybę nuo opiatų.
Kėliausi aš kai jau tampa blogą. Nesiprausius, nesišukavus, beleką apsirengus skubiai lėkiau organizuot dozės. Grįždavau namo su daug heroino ir tortu. Pasileisdavau per kompą audioknygą, filmą ar muziką, paruošdavau vartojimui dalį to "daug", susileidus valgiau tortą ar kitokių saldumynų ir lūždavau. Atsipeikėdavau, vėl suvartodavau dalį narkotikų ir saldumynų ir vėl lūždavau. Kokią 18val narkotiko nelikdavo arba likdavo tik minimaliam kartui. Puošiausi kad atrodyčiau tvarkingai, padoriai ir nepanašiai į narkomanę ir važiavau į miestą "dirbti". Namo grįždavau paryčiais, kartais ir net ryte, kai normalūs žmonės skuba į normalius darbus.
Iš tikrųjų tada visai nenorėjau gyventi. Heroinas buvo būdas pamiršti patirtas skriaudas gaunant jam pinigų, o drastiškas būdas uždirbti - būdų pateisint vartojimą. Nebebuvo daugiau nieko. Miegas, šokas ir rizika, ir truputi atsipalaidavimo. Nors aš nuo vaikystės dažnai sakydavau kad eisiu pasikarti, žalotis sugalvojau tik jau įnikusi į vartojimą ir meksikietiškus serialus vertus santykius. Nenorėjau mirti. Tiesiog tai buvo vienintelis būdas išrėkti visam pasauliui kad man labai blogai. Neapsakomai palengvėja, kai pamatai po peiliumi kraują. Gal čia endorfinai pradeda gamintis, o gal supranti kad save jau nubaudėi, ir dabar jau gali ir pagailėti.
Rimčiausiai norėjau mirti tik pradėjusi rimtai gydytis. Senas gyvenimas baisus ir neįmanomas, naujo dar nėra. Aš padariau lėlę, į ją įdėjau visą savo jausmą nusižudyt. Ji yra visiškas simbolis to, ką troškau pasidaryt sau. Ne pagasdinimui ar atkreipti dėmesį. Tiesiog kad daugiau nebūtų viso to skausmo. Aš buvau pavargusi nuo seno gyvenimo, nuo detoksikacijų, bandymo nevartot, bandymo vartot saikingai, bandymo apgaut save ir apgaut mano draugą. Nuo ateities neturėjimo ir naujos, klaikios ir nesuprantamos abstinencijos būsenos. Aš nevartojau savaitę, gal truputį daugiau. Ir rimtai svajojau užsipjaut, kol nieks nematys. Svaiginantis troškimas. Aš to nepadariau. Pagalvojau kad perdaug įskaudinsiu brangu žmogu, kuris tikrai nepadarė nieko, už ką norėčiau jį bent mažiausiai įskaudinti. Gal tas protinio ar vertybinio persilaužimo laikotarpis buvo net su kesnis už bulimiją. Pagaliau neištvėrusi nusprendžiau nekankinti draugo, nesikankinti pačiai ir pačiai kreiptis gydytis. Priimti atsokomybę už savo sveikimą. Iki tol aš suversdau ją draugui ir bele kam , tik ne sau.

Dienotvarkė dabar
Kai nereikia į darbą aš keliuosi 8-9. Mes kartu darom jogos pratimus. Taip, su tuo pačiu draugu. Pusryčiaujam. Vėliau aš arba naršau feisbukus beprasmiškai, arba darau kažkurį iš gausybės hobiu, arba tvarkausi, nors esu labai netvarkinga ir taip nutinka labai retai. Vėliau mes kartu einam pasivaikščioti. Grįže valgom ir einam pietų miego arba beprasmiško naršymo. Arba aš skaitau žurnalus ir svajoju pasisiuti sau ką nors gražaus. Po miegelio vėl gali a užkast, papaišyt ir prieš miegą mes vėl kartu einam pasivaikščioti. Diena baigiasi 22-24val. Prieš miega aišku vėl reikia patikrinf feisbuką. Arba pasižiūrėt gražių paveiksliukų knygoj. Kol vaikštau, aš pasakoju visokius prisiminimus ir pamastymus, o jis klauso. Kartais pataria kažką labai gero, kartais tyli, kartais žeria kandžiom pastabom. Tada aš žinau kad geriau nekankinti draugo, jis turi savo asmeninių rūpesčių arba pavargo. Kada aš nieko nepasakoju mintyse kartoju sau savivertę keliančius ir drąsinančius žodžius. Juos dar neikėtų kartoti prieš miegą, arba paišyti laimingos ir šviesios ateities vizijas. Bet jeigu aš jaučiuosi labai pavargusi ar nelaiminga man piešiasi visai kitokios vizijos. Kad aš pati save labai žiauriai užkanki u ir pagaliau nužudau. Dažniausiai aš užmiegu net neįpusėjusi siužeto. Kažin, ar čia aš mazochistė, ar tai irgi gali būti normalu? Ar vizija nesugalvos materializuotis, ir jeigu sugalvos, kažin ar busiu tokia rami ir laiminga jei mane iš tikrųjų pradės žudyti. Kartą aš sapnavau, kad iš manęs nori išpilti kraują pakabinę žemyn galvą ant medžio. Atsibudau rėkdama. Ką ten psichoanalizė sako apie košmarus? Superego labai ūžcenzuruotas savigrioviškas troškimas bandė pasitenkinti, bet buvo demaskuotas? Tai gal nieko blogo, kad jis išvis yra. Gal su juo galimą padaryt kokią transformaciją, ir jis išaugs kurybiniais vaisias arba bus pagaliau pritaikytas gintis nuo norinčiu manim pasinaudot?

Darbo diena keliuosi arba anksčiau arba panašiai. Jogos nedarau, pusryčiauju. Jei draugas paveža, gali a keltis vėliau ir neskubėt. Jei ne - manęs laukia įdomi kelionė autobusais. Jeigu yra wifi - galima žiūrėti anime,jeigu ne - aš paišau su panšėte supančius mane žmones. Darbe nepamirštu pasidaryti pietų pertrauką. Man darbas beveik atrakcija, nes ten skirtingi žmonės. Juos galima sekt, klausytis jų pokalbių arba bendrauti su jais. Galima fantazuoti jų psichologinius portretus arba tyrinėti jų veidų išraiškas ir skirtumus. Darbas užtrunka apie 4val. Jei po jo lieka jėgu, galima nueiti į stalo žaidimų klubą, arba pas mama. Arba važiuot namo, vakarieniaut, gulėti, naršyti. Jei dar yra jėgu išeit pasivaikščiot ar net padaryt jogą. Ir eiti miegoti, kaip visada.
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-05-09 15:06
Subject: 1.2
Security: Public
Kasdienybė sunkiausiu depresijos laikotarpiu.

Tuo metu mane užvaldė nekontroliuojamas alkis. Vemt aš niekada nemokėjau, net apsinuodijusi opiatais vemti nesigaudavo. Kažkodėl buvo super baisu tai bandyti daryt, nors minčių aišku budavo. Neigdavau, kad be vemimo irgi yra bulimija. Anoreksija aš norėjau susirgti, kruopščiai rinkau medžiagą, savotišką instrukciją kaip tai padaryti. Bulimija manęs nežavėjo.
Taigi, persivalgydavau ir storėjau. Po kilogramą kasdien. Priaugau pagal formule normalus svoris+numestas svoris, 20kg. Tai buvo baisu. Nekęnčiau savęs stipriausias negu kada nors per visą savo gyvenymą (panašiai jaučiausi tik atsisakiusi narkotikų ir vėl priaugusi pagal tą pačią formulę). Mano kūnas buvo prakeiksmas. O baisiausia buvo suvokti, kad tai ko trokšti labiausiai už viską, tikslas, svajonė - pasidaro nepasiekiamas. Visiškai, totaliai nepasiekiamas. Kontrolės praradimas. Nori, bet kūnas gyvena savaip, ir tu jo nevaldai nei protų nei valia.
Taigi, kasdienybė.
Aš užsidariau namie visom vasaros atostogom. Krimtau fantastikas vieną po kitos, su šokoladais ir pyragais. Aš leidau sau valgyt saldžius, riebius nesveikus produktus. Tą vasarą išmokau kepti blynus ir visą gausybę miltinių saldumynų. Pagaliau iškepiau pyragus iš mados žurnalo, į kuriuos metus tik svajingai grožėjausi.
Paišiau dienoraštyje kudas manekenes, į kurias norėjau būti panasi. Rašiau baisiausiais keiksmažodžiais prisotintas pykčio tiradas, kurias nedrįsčiau, bet trokštau pasakyt motinai.
Svajojau būti rūbų dizainere, bet ant tokio moteriško kūno kaip mano neuždėsi miniako. Atrodis juokingai ir perdėtai seksualiai. Tas moteriškumas buvo labiausiai baisus ir nemalonus dalykas. Norėjosi būti kuo androginiškesnei. Tada leisčiau sau būti, vaiksčiot gatvėm ir nebijoti nešvankaus vyrų dėmesio.
Taigi,visas vasaros dienas tūnojau apsikrovusi knygom prie lango. Nebendravau su jokiais bendraamžiais, man buvo gėda. Aš pralaimėjau lemtingą kovą. Kepiau pyragus. Rengiausi apiplyšusiais rūbais, net nelabai prausiausi. Pasileisdavau roką ir dažydavau medinius suvenyrinius šaukštus. Turėjau atrodyti gera klusni dukrytė.
Kasdien žadėdavau, kad ryt pradėsiu naują gyvenimą, laikysiuos dietos ir per mėnesį beveik badavimo spesiu iki mokyklos pradžios sugražinti idealu svorį. Net krauju pasirašiau priesaika. Jos aišku nepavyko išpildyti. Kitą dieną ežere aš stipriai sužalojau pėda. Padariau išvada kad tai Dievas mane baudžia už neatsakingus pažadus.
Kartą tėvas pagaliau pastebėjo, kad aš neišei u iš namų. Privertė mane vaiksčiot į artimiausią parduotuvę ledų ir pieno. Tai buvo didžiulis stresas, super nemalo i procedūra. Norėjosi pasidaryt nematoma. Beje, pradėjau gerti pieną. Litrais. (Jau kažkur tai skaičiau, gal Bernas?)
Prasidėjo mokykla. Aš pradėjau ženkliai prasčiau mokytis. Man nerūpėjo mokslai, pažymiai. Aš atsisakiau varžytis su drauge. Aš jau ir taip pralaimėjau.
(Beje, bandymas pradėti naują gyvenimą buvo ir mokyklos pakeitimas. Aš pusei metų buvau pakeitūsi mokyklą. Ir man buvo gėda po vasaros ateiti ten tokiai, kokia tapau. Aš grįžau į seną, į tą pačią klasę.)
Aš pradėjau bendrauti su chuliganiškais vaikinais, jie piešė nelegalius graffiti, ir aš prisiprašisu kartu. Matetatikos mokytoja buvo super nepate kinta mano elgesiu. Aš tiesiog pradėjau dūkti ir kartais rėkti. Kartą klasės auklėtoja pasakė, kad kiti mokytojai skundžiasi kad smirdžiu prakaitu. Pagal mamytės ideologiją dezodorantai buvo blogis ir chemija, o prausti nekenčiama kūna tiesiog nesinorėjo.
Vietoj sijono aš dėvėjau juodo lino atraižą iki grindų, nešiojau netinkamą liemanėlę, kuri suteikdavo "dvigubų papų efektą" ir seną močiutės šilkinę bliuzkutę su skylėm, suglamžytą ir kandžių nukramtytą arba motinos "vintažinius" nevykusiai perdažytus marškinius. Plaukai nuolat atrodė susivėlę, aš juos dažiau visokiom spalvom ir karpiau. Norėjau dredų, bet leidausi atkalbama.
Man nerupėjo anglu kalba, matematika, rašynėliai-pamastymai. Į užduoties klausymus atsakinėjau trumpai.
Su buvusia drauge santykiai neatsinaujino. Draugų neturėjau visai, ir labai norėjau būti priimta ir suprasta.
Anksčiau buvau gana aktyvi, entuziastinga, turėjau minčių ir ieškojau būdų jas įgyvendinti. Turiu omeny užklasinę veiklą. Dabar pasidariau pasivy ir labiausiai norėjau rasti būdą nedalyvauti popamokinėje veikloje.
Piešiniai dabar buvo skirti tik atsiskaityt dailės pamokai. Juos didžiają dalim piešdavau ne pamokos metu bet namie. Jie visi buvo juodi. Daug juodos spalvos. Jei mokėčiau interpretuoti psichoogiškai, būtų įdomu juos dabar ištyrinėti.
Ir dar, pradėjau domėtis psichologija. O psichologija tapo laipteliu į psichodeliką.
Tie mano draugai, kur piešė graffiti bandė rukyt žolę. Vienas jų turėjo vyresnį brolį, ir jų abiejų tėvai išvažiavo dirbti ir/ar gyventi užsienyje. Aš buvau smalsi gerietė, ir nieks negalėjo pagalvoti kad skaitai narkomanų forumuose kas yra lizergino rūgšties dietilamidas, kaip jį gaut iš skalsiagrybių, kokios yra lengviau pasiekiamos alternatyvos ir kaip tai padės suprasti mano misije šioje planetoje. Aš nerūkiau nei žolės nei dar kažko. Bet skolinau pinigus jai įsigyti. Su tais draugais vaikščiojau po miškus ir stebėjau kaip jie rūko, kaip durnioja.
O vėliau aš perskaičiau apie amfitaminus. Aš surinkau daug informacijos, vėl gį, savotišką instrukciją kaip numesti svorį. Ir draugeliai aišku man padėjo gauti amfetamino.
Bet čia jau ne visai depresija. Čia jau prasideda aistringas raudonųjų kurpaičių šokis su priklausomybę. Tiesiog priklausomybė irgi auga ir tobulėja.
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-05-09 13:53
Subject: (no subject)
Security: Public
Anketos atsakymai.

Šeip aš skirstyčiau ne į prieš/po, o į prieš depresiją/ depresija / sveikimas dabar
Laike tai būtų iki 13metų, 13-27, 27-28. Ir dar manau tai yra svarbu - nuo 15m. pradėjau domėtis narkotinėm medžiagom o nuo 18 iki 27 vartojau heroiną sistemingai. Paauglystėje 13-15m. buvo anoreksija, vėliau bulimija.
1 kasdienė veikla.
Kadangi prieš depresiją aš buvau vaikas, mano kasdienybė buvo gal beveik standartinė tokio amžiaus vaikui. Mokykla, pamokų ruošimas, išdaigos mokykloje ir po jos, žaidimai su drauge. Aš glaudžiausiai bendravau su vieną klasiokę, o su kitais vaikais nemokėjau susibendrauti. Manau dabar kad galvojau esanti pranašesnė, doresnė, visokiais būdais geresnė, tobula mamos dukrytė. Jų žaidimų nežinojau, jie nesuprato mano. Jaučiausi kartais vieniša. Lankiau tuo metu kartu su vyresne sese kovos menų treniruotes, stengiausi mokytis kuo geriau. Moksle lenktyniavau su tą mano vienintele drauge. Ji labai perfekcionistiškai vertino pažymius, ir aš tai iš jos nukopijavau.
Aš stengiausi padėti tėvams. Jie gamino iš medžio suvenyrus ir laisvalaikiu aš padėdavau mamai juos gaminti. Po truputi mokslas ir pagalba tėvams išstūmė žaidimus. Atsimenu, kadgal dvylikos metų rituališkai ir iškilmingai erdvę, skirtą žaidimams paverčiau mano rūbų spinta. Suaugusioms mergaitėms rūbai irgi žaislai.
Padėdavau tvarkyti savo kambarį. Šeip mama nesitvarkė beveik niekada, o tėtis reikalavo kad plaučiau grindis ir užtaisynėčiau dvigulę lovą. (Mes miegojom tryse kambary, aš su mama o tėtis atskirai ;). ) Negalėjau pakęsti plaut grindų, ir mano pastangos padaryt t arką visada buvo įvertinamos tėvo "относительный порядок", t.y. sąlyginai tvarkinga. Užtaisyt lova buvo fiziškai sunku. Tačiau aš labai mėgau plauti kriaukles, langus, šviestuvus ir veidrodžius.
Mėgau piešti, ir man gerai sekėsi. Mano šeimoje visi mokėjo piešti. Tik piešimas irgi su paauglyste virto priemone varžytis su drauge ir įrodyti, kad esu geriausia.
Aš rašiau dienoraštį. Ir labai stengiausi būti suaugusi. Mane labai siutino visokie nerimtumai ir kvaili žaidimai. Aš atradau fantastinių knygų pasaulį ir jos man padarydavo didžiausią įspūdį. Vis bandžiau pasimatuoti patikusius herojus. Net nusprendžiau pasikeisti savo charakterį, kad tapčiau tokia pat žavinga ir paslaptinga kaip fantasy juodasis burtininkas. Žinokit, pavyko.
Tik rezultatas galų galė nuvylė. Ir čia jau prasidėjo anoreksija. Iš didelio troškimo tapti geresne, įdomesne, tobulesne gimė nelinksma liga ir sudėtinga patirtis.
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-05-08 23:38
Subject: Роман, или коллекция героев
Security: Public
Когда я была маленькой, только научилась писать, я стала вести дневник. Он был больше рисунками, чем текстом и более отражал необузданную детскую фантазию, нежели реальные события, мысли или что там еще взрослые прячут в дневники. Буднечные впечатления трансформировались в волшебную сказку. Мне сейчас иногда бывает стыдно, как же я тогда не стеснялась так отважно и невероятно врать. Самое ужасное, что мама принимала дичайшую фантазию за правду.
Но я хотела рассказать не об осознании лжи. В третьем классе, под впечатлениями от просмотренных фильмов и прослушанных книг я решила писать роман! К слову, книг я не читала до 5 класса. Категорически и никаких.
Итак, роман! Сейчас это называется милым термином crossover. Но тогда я не знала таких терминов, как и "постмодернизма". А знала... стоит ли все перечислять? Олди, Майн Рид, Мирер, Ярославцев, диснеевский мультик про Аладдина, фильм по мушкетерам, э... и какое-то жуткое первое в жизни аниме с красивыми злодеями, девушками в кимоно и гэта и очень страшным впечатлением. Ах да, еще Sailor Moon (на польском, поэтому я понимала только что красиво нарисовано). Это источники впечатлений.
А сюжет был такой (и в этом мне до сих пор очень стыдно признаться): есть мир. Загробный. В этом мире Бог и центр всего - персонажик из диснейского "Аладдина" Мираж. Кто не в курсе это радовая злодейко, сконструированная с египедской богини с кошачьей головой. (Да, меня всегда очаровывают злодеи, и я очень люблю котиков.) В этот мир попадают мушкетеры. Естественно, после смерти. Дальше начинается / (какой ужас! Мне было десять лет, я не знала такогоспецифичаского термина и слово "секс" тоже было заменено неологизмом сестриного сочинения) и очень невразумительные подобия интриг. Я не умею развивать сюжет. Но мне очень хотелось затащить любимых героев в мой мир, с моими правилами чтобы там они могли...просто отдохнуть. Я не представляла, что можно делать с героями, которые после авторской фантазии скорее всего страдают посттравматическим расстройством. Мучать их дальше ручка не подымается. (Для этой цели есть другие персонажи, и уж им-то нездоровилось по полной программе в моих детских, чистых и невинных играх.)
Но со временем моя окультуренность росла, увеличивался список литературы прослушанной и даже прочитанной, фильмов и мультиков. И в покоях дворца Мираж, порящего в черной бесконечности, появлялось все больше избранных. Теперь задумалась, ведь отголоски "Мастера и Маргариты" тут тоже есть.
Кто там отдыхает, после удовлетворения писательской/сочинительской фантазии на данный момент?
Все началось хитрым Арамисом. Там точно ест Рейстлин. Лайк и Эри. Чтобы они сильно не скучали сделаем исключение для оставшихся трех мушкетеров. Разумеется пригласим Даймона, и не обойтись без Сарта, если тип пустотника уже есть. Нет, Мелькор определен Профессором строго, и Феанор тоже. Профессор был добр, и своим героям приготовил посмертный мир.
Дальше я начала читать, книг стало много, впечатлений тоже, и выбирать особо полюбившегося героя я перестала.
Думаю , там было бы интересно поселить пару програмистов (и не дать им комп). А еще там бы прекрасно вписался L, но тогда ему обязательно нужен Лайт, а Лайту место уже предусмотрено автором манги. Но мир Мираж вполне может находиться рядышком. И боги всегда могут договориться.
Что же будет делать вся эта сборная солянка, в месте без времени, обреченная на вечность? Маяться от скуки и совершать вылазки в любой ближайший мир? Резаться в настольные или ролевые игры и пить непьянящее вино? Или спать на кушетках, под вечно цветущей сиренью и сливой?
Последний образ стоит у меня перед глазами ярче и прочнее всех. Вечный сон, вечный покой, вечная пора цветения.
Увы, мои статичные картинки не тянут на роман. Больше похоже на коллекцию бабочек. Кстати, бабочек я также страстно собирала, когда мне было 10 лет.
Post A Comment | Share | Link






magentamage
Date: 2017-05-07 22:35
Subject: Становится скучно
Security: Public
Да, дейсьвительно, становится скучно.
Сижу дома одна. Это повод вернуться назад, к себе. Без реакций на людей вокруг. И посмотреть, какая же я на самом деле.
Всегда считала, чтобыть одной я привыкла и даже люблю. И этим гордилась. Есть разница, когда быть одной - недостижимое "вот бы" , и когда это просто реальность. Разница между "закрыться в Своей Комнате" и "весь дом твой, хоть пляши голышом, никто не узнает". Просто ничего не хочется.
Нет, ложь. Я совершила интереснейшее путешествие назад во времени, в очень неприятные воспоминания, о которых забыла.
Легче ли мне теперь? Я признаю, что во мне много такого, о чем не говорят на уроках этики. Хм... зато говорят на уроках религии. Помню, я ходила в школе на такие уроки. Пока мне не стало скучно, а учительница стала повторяться. Из года в год то же самое. Помню, однажды нам читала (с чувством и выражением) житие Веры, Надежды, Любви. Как красочно и с подробностями будущих святых пытали, сжигали в печи и т.д. Тогда мне пришел в голову интересный вывод. Главное не сломаться в самом начале. Потом кровища превращается (в элегантные шорты) в розы и райское благоухание.
Можно ли такое читать детям в 10лет? В мультиках полно героев-попаденцев, злобных-злодеев и добрых-спасителей. (Классика!) Джери дубасит Тома, слабенький заяц издевается над волком, злобный маг вынимает душу из девушки гл.героя. В 10лет дети прекрасно знают, что такое насилие, и вовсю экспериментируют на окружающих.
Может недостаток окружающих или экспериментов (или морального превосходства и права так поступать) потом вырастает в зависимое поведение, суицид..?
Я честно издевалась над слабыми ,теми, что с этикеткой на лбу "пни меня", и эту этикетку видят все. И сама была не месте аутсайдера. Собственно, это мое любимое место. И я также считала себя хорошей и правельной, не то что одноклассники и "дворовые дети" (термин-то какой!)
Если вспомнить, во что я играла - это снова классика Берна-Карпмана. Любимейший сюжет был нанесение гл.герою damage, (не знаю как правельно выразить на языке настольных игр), но не полный destroy. Потом можно было долго возиться с бедненьким героем. Его можно было жалеть, и потихоньку добивать, и снова жалеть.
Какой-ужас, больше сюжетов нет! В памяти возникают исключительно подходящие сюжеты. Марвеловские мстители, Бэтмен, Диснеевские мультики, Пятый элемент... даже Кресный Отец. (Не удержусь, упомяну мыльные оперы без перечисления. Любую выбирай, не ошибешься). Неужели , чтобы победило бобро, обязательно должно быть и козло, для контрасту? Без подробных описаний коварств и козней добро покажется плоским и неубедительным. Не будет места для подвига и читателю-зрителю станет скучно?
Да, скучно. Только в реальной жизни быть Спящей Красавицей или тем же Бэтменом сомневаюсь что в кайф. Даже точно знаю, что нет. Гораздо приятнее и спокойнее жить, когда за тобой не гонится маньяк, когда люди уважают друг друга и себя. Не думаю, что это скучно. Просто в голове на место героического сюжета еще не инсталирован новый, и пока не придумано для него название.
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-05-04 11:58
Subject: (no subject)
Security: Public
Меня все равно никто не читает, а это значит можно смело предаваться графомании. Кстати, для одержимости рисованием еще не придумали названия?
Итак, случилось посмотреть "Тетрадь смерти", и я думаю написать не то чтобы рецензию, но свои впечатления. Такого захватывающего сюжета мне давно не попадалось. Конечно есть спорные места в развитие сюжета. Хорошую мангу не грех растянуть, и растянуть максимально. Как сериал из "The Perfect Blue". Я бы урезалв 37 серий на половину. Но спойлерами буду делиться в следующий раз.
А сейчас могу восторгаться разнообразными персонажами, графикой. Мне кажется, у японцев лучшая в мире анимация. Как бы было здорово научиться так рисовать людей!
Я заметила, что по пропорциям тела и форме глаз можно понять сколько персонажу лет, злодей он или "добрый". Глазницы детского черепа более круглые, у взрослых почти прямоугольные. Недавно это прочитала в книге по анатомии. И обратила внимание. Что у взрослых лицо более вытянутое думаю
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-04-21 23:20
Subject: Игроподвал
Security: Public
Отвыкла писать по-русски. Все штампы лезут, и громоздкие к тому-же. Итак, было такое место 10 лет назад - "D6". В Вильнюсе, недалеко от вокзала и от старого города, если кто не знает. Там был когда-то магазинчик настольных и не только игр, своего рода клуб. Играли там, а иногда в просторном подвалище. А еще там были иногда rpg-двухдневное-платное-времяпролетания. Так вот. Место живо! Оно теперь в подвалище, и называется " Rikis". И я вчера осмелилась даже там играть в какой-то "Magic". После 10 лет. Как и везде, чувствую себя немножко абсолютно чужой. А голова предлагает странные способы сдружиться. Зачем-то. Фотку с доказательством сегодня очень лень постить, так что завтра. И вероятно в fb. А это просто яркая девочка с района Ужупис.
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-04-19 16:39
Subject: Эскиз из автобуса
Security: Public
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-04-16 19:45
Subject: Вздор (с)
Security: Public
Все что я тут понаписала отменный вздор. Но пусть остается для истории.
Мой старый журнал еще есть, но я забыла пароль и к нему и к привязанной почте. Иногда меняподмывает посмотреть, что же там творится. Но, думаю, хорошо, что это трудноосуществимо. Я люблю разные этапы называть "жизнями". Тот этап прошел, и очень хорошо. Пусть остается черный фон, декадентские настроения и мысли. Я иду дальше.
Если честно, я вернулась в этот заброшеный дневник с единственной целью. Хочу достать для сестры книгу "Чаша любви" Альвдис.
Ну и дополнительно можно постить эскизы из автобуса, коллекционировать ссылки и просто вести дневник.
4 Comments | Post A Comment | Share | Link






browse
my journal
May 2017