?

Log in

magentamage

magentamage
Date: 2017-07-06 20:56
Subject: (no subject)
Security: Public
Ateitis.
Neįsivaizduoju. Bent nieko gero.
Realistiškiausia kad nutrauksiu buprenorfiną, pagyvensiu blaiviai, užsikrausiu sau kalnus užduočių, su tais kalnais nesusitvarkysiu, pradėsiu depresuot kad nesiseka karjerą, kuryba, pinigai, santykiai, pradėsiu vartoti, pradėsiu gerti metadoną, vegetuosiu kaip visi kiti narkomanai, nu dar gal nusižudysiu, jei dar emociškai kas nors sugebės teisingai užknisti.
Nuostabi ateitis. Realistiška. Bet aš tokios nenoriu.
O kitokia netykiu.
Ką man veiktį su tą kertinę profesinę sekmę? Man įkalta į galvą kad jei surandi veikla, kuri tau įdomi ir maloni gauni bilietą į nesibaigiančią laimę. Atradusi beroiną aš kurį laiką jaučiausi laiminga. Svaiginantis jausmas, kai leki stačia galva į prarają. Identiškas buvo kai drastiškai lieknėjau. Kai beproto susidomiu žmogumi, jausmas visai kitoks. Norisi jį kaip katinėlį privatizuoti ir džiaugtis, koks jis puikus. Tas praeina, nes katinėliams žmonės neprilygsta. Juokauju. Pamatau ne tik pliusus, bet ir minusus. Kad minusai tobulai atitiktų mano vaizdinį būna itin retai.
Tai vą, nežinau ką noriu daryt su savo gyvenimu gero.
Svajojau penkiolikos, kad trisdešimties gyvensiu miške, rinksiu žoleles ir turėsiu dvi ilgas kasas. Čia išsipildė, aš tai turiu be jokiu pastangu.
Niekada nesvajojau apie vestuves, vaikus. Net apie vyrą negaliu prisiminti kad svajočiau iš tikrųjų. Tą prasme yra mintis - kad vyras gali būti. Ir yra vizija, kad aš su vyru, jis toks ir anoks. Miškas, žolės ir kasos buvo vizija. Nerkotikai buvo irgi vizija net atsimenu kad man buvo dešimt, kai ji nusipiešė. Aš dar galvojau, juk šitas personažas šimtas procentu yra narkomanė. Kodėl aš ją paišau, kodėl ją noriu būti. Kodėl - taip ir nesupratau tada. Gal iš sesers šmaikščių pasakojimų apie šaunius klasiokus man susidarė įspūdis, kad tai kieta.
Sesė pranašavo kad mokykloje pradėsiu rukyti, ir kad draugausiu su "džipuotu banditėliu". Rukyti nepradėjau principingai. Nors mano draugas ir turėjo galingesnį "traktorių", bandytėliu jis nebuvo niekada.
Kas galėtų būti po kelių metų? Jei nieko neatsitiks turbūt gyvensiu toliau miške. Gal užmokėsiu antstoliams. Gal sugebėsiu pasiūlyti savo telentus reikiamoje vietoje ir gauti pelno iš to. Busiu ramesnė, stipresnė, sveikesnė.
Čia labiau ko noriėčiau, kad būtų.
Kokia prasmė svajot, jeigu to vistiek nebus. Jo, aš gi nežinau. Tik pati užbraukiu išsipildymo galimybę.
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-07-06 20:28
Subject: (no subject)
Security: Public
Tai buvo paruošiamųjų kursų tapybos mokytojas. Vėliau meilužis sponsorius o dabar aš nežinau, kaip su juo bendrauti.
Kai lankiau pas jį pamokas buvau moksleivė ir abiturientė. Jis mėgo juokauti kažką su seksualumo užuominomis. Mane tai trikdė. Maniau kad mokytojas, net ir dailininkas, neturėtų nepilnamečiams pasakoti tokių anekdotų.
Sakė kad kai įstosite į VDA galėsit nemokamai ateiti tapyti. Ir siūlė jam puozoti.
Kai išejau iš kalėjimo ir prakaifavau santaupas prisiminiau apie tą pozavimo pasiūlymą. Pradėjau puozuot ir vogt. Vėliau parsidavinės. Vėliau parsidavinėt ir mokytojui.
O jis mėgo man, kol puozojų, plepėt kažką apie seksą, uždavinėt nekuklius klausymus... detalizuoti sunku prisiminti, ir labai nemalonu. Jaučiausia... gal žeminama. Visiškai skuduras. Galų gale priėjau stadiją kai nėra jėgų nei ginčitis, nei gintis, nei sakyti kad man kažkas nepatinka. Nesijaučiau, kad tokią teisę išvis turiu. Man reikėjo pinigų. Jei pinigų nėra pakankamai reikia staigiai lėkti ten, kur jų bus. Jėgų ir prasmės kažką sakyti ir daryti kito jau nebelieka.
Keli jo paveikslai vaizduoja mane siaubingai. Aš puozuoju užsimerkus. Tiesiog miegu visur. Ir dar baisiai atrodau...
Dabar jis kviečia mane puozuoti. Jei nepuozuoti tai mokytis piešti toliau. Žinau, kad jei puozosiu jis vistiek užsisvajos ir prikalbės man nemalonių dalykų.
Bandžiau bendraut kitaip, pabrėžti kad aš kitoks žmogus jau. Gal kažkiek bendravimas ir pasikeitė, bet pradžioje buvo labai žeidžiantis.
Čia buvo tokia schema, jis kažką pasako, ar su potekste ar be. Žeidžiančią potekstę aš pati iššifruoju , pykstu, bandau atkirsti kažką taipogi nemalonaus arba gintis neigimu.
Gal dabar to mažiau.
Jis man nors to ir nenoriu pripažint, buvo autoritetu. Mano nuomonė apie politiką, meną, religiją buvo jo plepalų visiškas atkartojimas. Tik apie seksą nuomonė buvo smegenysę išdeginta žymiai anksčiau.

Dabar jis man siūlo išmokti tai, ko VDA nelabai dėsto dabar.
Jis norėtų kad aš pakeisčiau jį vaikų klube, kuriame jis dirba.
Jam turbūt skaudu, kad pabėgau iš jo įtakos, kad pralaimėjo mano draugui.
Jis nori pasipuikuoti koks jis šaunus dailininkas, aš moku tam pritarti
Gal turi vilčių mane gražint

Aš noriu išmokti geriau piešti.
Nenoriu vėl prisiminti vartojimo laikotarpio
Noriu pagarbos sau
Nenoriu vėl būti įtakojama
Nenoriu būti skaudinama jo kalbų
Bijau sukelti vilčių, kad santykiai gali vėl būti intymūs
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-07-06 19:59
Subject: (no subject)
Security: Public
Šeštos klasės pabaigoje Aldona staiga išvažiavo į JAV, o mus globoti ir nukreipti apsiemė rusų kalbos mokytoja Elina.
Ji buvo įpatinga tuo, kad mokėjo į mūsų bukas galvas instaliuoti pamokos medžiagą be mūsų sutikimo. Jei sėdi pamokoje ir klausai jau automatiškai žinai kas yra romantizmas ir kas yra Lermontovas.
Ji buvo super energinga, super iniciatyvi, super visur dalyvaujanti. Net vienu metu dvi klases auklėjo. Nieks taip nesugebėdavo.
Visgi jos entuziazmas visiškai slopino musų klasę. Mes nesugalvodavom jokios kurybinės veiklos. Kam, jei viska sugalvoja Elina. Mes tik paklusniai atliekam.
Buvom net juokavę, "įsivaizduok, rusičkė pavartojusi amfetamino". Dar daugiau entuziazmo ir energijos aš negaliu įsivaizduoti.
Man atrodo ji gal net iš vaiku namų. Nesenai ji pasipasakojo, kad karjeros pradžioje turėjo alkoholizmo bėdą. Kad užkontroliavo savo sūnų, ir jų santykiai kažkokie netokie, kaip ji norėtų kad būtų.
Bet ji vistiek smalsiai domisi, ar aš jau sukovojau su narkomaniją, ir klausinėja, ar tikriausiai nedaryčiau taip, jei galėčiau vėl priimt lemtingą sprendimą dėl narkotikų. Aš tikiuosi rast supratimą.
Elina irgi vis kartojo, kaip svarbu gerai baigti mokyklą, universitetą... čia kaip draudimas nuo mirties patvory. Matė manyje daug talentų ir jais žavėjosi. Jos sužavėti nereikėjo specialiai stengtis. Dar ji pati stengėsi įgyti kažkokį autoritetą ganėtinai grubų, primityvoką. Čia labiau vyresnis ir išdykęs kiemo gaujos bachuras negu intelegentiškumo nutvieksta mokslo butybė. Ir ji labai stengėsi būti romantiška ir jautri. Su primityvizmais ir žargonizmais romantika man sunkiai dera.
Ji neįkyriai bandė primesti man tai studijas aktoriniame, tai dar kažkokias. Rusijoje. Gal čia neišsipildžiusi svajonė, ir viltys kad man pavyks kas nepavyko jai. Plius dar įrodymas, kad ji gera mokytoja, jei mokynių tokie pasiekimai.
Bet manimi didžiuotis nesigauna. jokių pasiekimų, tik surgiautos svajonės. Norėjau griauti - man puikiai sekasi griauti svetimas iliuzijas. Tai net teikia džiaugsmo. Bet gyventi tragedijoje nėra malonu.
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-07-06 19:32
Subject: (no subject)
Security: Public
Mokytojai.
Mūsų 5-6 kl mokytoja buvo labai teisinga. Taisyklinga, sakyčiau.
Aš jos bijojau siaubingai pradinėje mokykloje, išmokau padlaižiauti ( O, Nušvitimas! Ką aš darau su asmenim, kurių gero nusiteikimo noriu iki šios dienos) , sužavėti, priverst manę mylėti. Aš nemokėjau jos dalyko ir bijojau neigiamo ar šeip blogo įvertinimo. Bijojau prieš visą klasę būti gėdinama.
Aldona turėjo kelias mėgstamas frazes, ir atrakcioną.
Atrakcionas tikriausiai turėtų mus skatinti mokytis iš baimės. "Karšta kėdė". Esmė kad turi atsakinėti į klausymus iš nagrinėjamos istorinės temos. Kada kažkas suklysta tai taip juokinga... kažkodėl aš to vargšo klystančio baimę ir kaltę, ir gėdą, ir pykti jutau kaip savuosius. Labai nemėgau viešojo išsityčiojimo linksmybių.
Mėgau tyčiotis pati ir privačiai. Norėčiau nuneigti, bet vieną berniuką spardžiau trečioje turbūt klasėje, ir tas berniukas tuomet buvo visų nemėgiamas. Tai nesu aš kažkokia gerietė. Ir elgesys mano pats sau prieštarauja.
Aldonos mėgstamiausios frazės - "Nekreip dėmesio", "Daryk išvadas", "Būk kultūringas".
Jai labai rūpėjo kad žinotume taisykles ir jų paisytume. Aišku, pamokslas kad reikia mokytis, kad netektų mirti patvory ar dirbti žeminantį nekvalifikuotą darbą.
Mes su ją susirašinėjome kai ji buvo amerikoj o man buvo ilgalaikio badavimo banga. Atsiuntė man gimtadienio progą knygą apie etiketą. Aš tada labai supykau, kad man bruka taisyklių sąvadą ir bando iš manęs padaryti patogesnę visuomenei versiją. Viduje buvo daug skausmo, ir aš labai troškau sugriauti ir save ir normalių žmonių pasaulį, kurie nežino tos vidinės bedugnės, kuri savęs neklausią apie gyvenimo prasmę.
Tą knygą įvertinau tik dabar, o pradėjau skaityti kad užpildyti prarają tarp savęs ir rpg personažo. Kaip žinia sunku suvaidinti tai, apie ką neturi žalio supratimo.
Aš bandžiau su ją atvirauti apie narkotikus prieš devynis metus. Bandžiau skambinti šį pavasarį.
Jaučių neapykantą, nes vėl išgirsiu pamokslą, akivaizdžius jai patarimus.
Ji labai akcentuodavo profesinę sekmę. Aš net nežinau kurią kryptimi norėčiau kažką mokytis ir veikt. Man daug kas įdomu. Bet visko negaliu aprėpti.
Aš pavydžiu jau saugumo, pavydžiu to normalaus gyvenimo. Aš jo turbūt niekada neturėsiu, ir ,prisipažįstu, niekada negalėjau savęs jame įsivaizduoti. Bet bjauriai stipriai pavydžiu vistiek.
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-07-05 00:52
Subject: Visiškai nesveika mazochistė
Security: Public
Kuri laiką man pasidarė labai įdomu koks gi jausmas, kai po nagu kišama adata. Tiek įdomu, kad nusprendžiau pabandyti. Drąsos ir nesveiko jaudulio užteko pusei milimetro. Nugalėjo skausmo baimė, šimteriopai už sukeltą skausmą stipresnė ir sveiko proto argumentai, kad žaizda po nagu labai tikėtina supūliuos, ir nespės sugyti. Valyti grindis darbe bus rizikinga.
Užtad plonas udos sluoksnis prie nago nusiplėšia beveik be skausmo. Aišku, jeigu plėšti staigiai. Visą dieną noriu nuplėšti dar, bet kolkas argumentai kad nespės iki sekmadienio sugyti mane sustabdo. Bet būtų gražu pažiūrėti.
Ne, manęs nieks neskriaudžia. Aš savaitę sėdžiu viena namie. Nuobodžiauju, man kažkiek liūdna. Truputi jaučiuosi vieniša. Čia visai ne ta situacija, kai liūdesys ir neviltis trykšta fontanais.
Su manim turbūt kažkas labai negerai, jeigu man smalsu tai padaryti, įdomu ir jaudina.

Dažniausiai mane apima nuovargis, kai mirtinai trokštu žalotis. Nuovargis, tik griūti ir išsijungti. Ir pareiga būti gera meiluže savo draugui reikiamu metu. Yra dar vienas būdas - truputi didesnė buprenorfino dozė. Bet ją reikia suvartoti prieš kokias tris valandas, kad vėliau užgriūtų euforija ir meilumas. Jei aš nesu pavargusi nereikia nei vaisto nei peilio. Bet jei pavargusi pradeda rutuliuotis mintys kad esu tiesiog naminis katinas, patogiausias ir pigiausias būdas vienatvei malšinti. Tada noriu verkti. Verkti negalima. Gal vėl verti u pagal save, bet jei kažkas verkia aš sutrinku; noriu padėti ir nežinau kaip. O brangiems žmonėms rodyti kad tau bloga išvis negalima. Ašaros sugriaus draugo ramybę. Aš manau, bijau, esu įsitikinusi, kad mano ašaros po sekso, ar dar sekso metu sugading draugui visą malonumą. O mano malonumo nėra beveik niekada. Kartais būna, laaaabai retai. Tai dar viena priežastis verkti. Aš esu visiškai sugadinta, nesveika, brokuota. Sulaužyta. Tokia neturiu teisės gyventi. Tokiai gyventi perdaug skaudu.
Aš guliu, ašaros rieda tamsoje į pagalvę, aš stengiuosi kvepuoti kuo lygiau ir kelti skaičius kvadratu, arba įsivaizduoju kuo detaliau kaip mane kankina ir lėtai žudo. Čia yra tobulas būdas užmigti, ir užmigti greit.
Pastebėjimas. Kai leidžiausi tą patį buprenorfiną man tokių užmigimo ritualų nereikėjo. Drįstu spėlioti, kad poreikis sau pridaryti žalos buvo patenkinamas.
Iš kur jis ir kodėl? Juk nevalgymas ir persivalgymas yra žala sau. Storėjimas ir lieknėjimas dešimt kart iš eilės yra žala sau. Dantų nevalymas mėnesį yra žala sau. Nesirūpinimas higiena, apleistas kūnas,narkotikų vartojimo pasekmės ir pats vartojimas yra būdai sau pakenkti, savę subjauruoti. Iš vienos pusės noriu būti graži, o iš kitos siekiu sugadinti savo kūną. Gal čia būdas apsisaugoti nuo nepadoraus nešvankaus vyriško dėmesio, augantis iš pravoslaviško kuklumo?
Kai katinas galine letena drėskė ir paliko per krūtį ilgą liniją pagavau save besidžiaugiant. Taip man ir reikia. Nusvyrusios, suglebusios, tai tegul dar ir sudraskytos bus.
Pirmą kartą susipjoviau plaštaką gal dvylikos metų. Per gimtadienį. Nes niekas namie manęs nepasveikino. Buvo žiauriai gėda važiuot į treniruotę, galvojau visas troleibusas baisisi.
O kankinimai mane jaudindavo dar vaikystėje. Jau rašiau kažką apie tai. Bet vaikai kaip žinia žiaurūs, o įjungus teliką žiaurumas pilasi iš bet kokio multiko apie superherojus.
Kankinimų fantazijas fiksavau turbūt pradineje mokykloje, ir paauglystės pradžioje nusprendžiau jas nebegalvoti. Chm.... o juk žaidimai su svoriu prasidėjo labai neužilgo po to.
Geros mergaitės turi būti kantrios ir paklusnios. Jos vistiek niekada nieko nepakeis. Jos gali keisti tik save. Ir aš taip troškau, taip stengiausi pasikeisti. Trokštu to ir dabar. Kai tapsiu geresnė ir tobulesnė pasaulis aplink taip pat pasikeis. Tapsiu verta meilės. Man bus atlyginta už visas kančias. Reikia kantriai tylėti, ir slėpti ašaras, kad artimiesiems nebūtų skaudu, kad negriūtų jų ramus pasaulis. Net neįsivaizduoju, kaip galima pasakyti, kad soriukas, aš mirtinai pavargau. Nors viena kartą pasakiau. Bet tai man vistiek labai labai sunku. Aš kažkodėl įsitikinusi kas turiu atspėti žodžius, norus, ketinimus mano draugui arba mano šeimai jų neįvardijus. (Čia buvo sesers mėgstama bausmė - turėjau atspėti, kuo ją įžeidžiau ir atsiprašyti.) Gal mainais tykiuosi kad mano poreikiai irgi bus atspėti. Suprantu gi kad tai yra kvaila, neracionali, neveiksminga taktika.
Mano nauji draugai pastebėjo plonas tvarkingas linijas ant kairės rankos pirštų. Jie dabar mane pasmerks ir bijos bendrauti? Ne tik pastebėjo, išdrįso paklausti ir išgirdo melą. Akivaizdų, su šypsena ir užmerktom akim. Jie nemoka gal teisingai interpretuoti meninės raiškos priemonių, bet akivaizdžių dalykų nereikia interpretuot. Ir aš to pati norėjau, jei nenorėčiau kad pastebėtų taip ir neatsitiktų. Nejaugi vėl norėjau išgąsdinti ir pamatyti reakciją? Labai panašu. Pamatyti išgąstį, atstūmimą, norą padėti, gal supratimą. Aš vėl darau šou iš savo gyvenimo. Ar puolu godžiai siurbti iš draugų energiją ir dėmesį, puolu dalintis paslaptimis neištirusi kiek jų gali saugiai tilpti į jų pasaulius. Man jie brangūs. Nenoriu išgąsdinti ir prarasti. Nemanau kad rasiu geresnius. Chm... aš su visais draugais pasirodo taip elgiuosi. Ir du žmonės iš jų tikrai mane sugeba priimti.
Post A Comment | Share | Link






magentamage
Date: 2017-06-30 22:40
Subject: Perkėlimas
Security: Public
Chmm...
Vakar draugė, serganti bipoliu paklausė, ar nesutikčiau sudalyvauti kažkokiam jos organizuotam renginyje ir papasakoti apie priklausomybę. Man tas labai atgaivino mano klosiokės Nastės prašymą tą pačią tematiką. MN ir įdomu, ir baisu kad būsiu išnaudojama ir gausis iš mano kalbos pikantiškas nervus kutenantis šou.
Į mūsų klasę buvo perkelta mergaitė iš kitos mokyklos. Aš gryžau turbut prieš metus. Ji buvo labai smulki ir turėjo kažkokių problemų su sveikatą, širdies operacijų. Ji nelabai bendravo su nauja klasę. Visa tai man siaubingai stipriai priminė mane kitoj mokykloj. Norėjau ją globoti, stebėti, prifotografuoti. Net padariau su ją mini fotosesiją. Keistas noras per ją patirti kažkokių emocijų.
Neringa. Aš jau gal pusę metų buvau kalėjime, ir pas mus į gyv.pataltą paskyrė naujai atvežtą merginą. Ji buvo sesė kitos panelės iš kambario. Beveik skeletas, drebanti abstinencijos kamuojama. Tas pats pamačiau save , norėjau bendrauti ir globoti. Ir labai apsirikau. Aš jai labai padėjau ir gavau paradoksalią agresijos ir rodomos neapykantos reakcija. Visai įdomi padeka.
Mano draugas... jis programuotojas kaip sesė, jautrus grožiui ir tikriausiai emocijoms kaip tėtis. Kartais uždaras ir labai nekalbus... turbūt kaip mama. Kadaise buvęs darboholiškas... ir uždaras kaip tėtis. Nu šitą isivaizduoju iš jo pasakojimų. O linksmas ir išdykęs turbut tik jam vienam budingu būdu. Visai norėčiau kad man dažniau kalbėtų padrasinimus ir komplementus. Bet tada bijau kad jais netikėsiu ir bandysiu išanalizuot ką toks įtartinas elgesys reiškia. Noriu iš jo dėmesio ir pati darau tai, ko noriu iš jo. Sakau kad geras, gražus, protingas ir visaip dar pats geriausias. Kartais jame irgi matau save. Su juo atrodo turėtu pavykti visi šeimoje išbandyti triukai, manipuliacijos, elgesio modeliai. Jo elgesyje matau subendrinta ir pažįstamą namų atmosferą.
Beje, pasirodo tai mano bruožas - išeiti be perspejimo. Tai apsaugo nuo daugybės neįvardijamų emocijų, kurios užgrius besiaiškinant, kad man blogai ir daugiau nebegaliu. Aš manau kad kai jam bus "blogai ir nebegaliu" jis elgsis taip pat. Tik tos rybos negaliu atspėti. Ir visalaik bijau. Kartą buvom susitarę kad manęs atvažiuos, o jo tel. kai skambinau buvo išjungtas. Tai buvo diena kai eilinį kartą neištvėriau iš pasiprašiau į taborą. Tada siaubingai persigandau, kad štai tą ryba. Pati su savimi aš tikrai jo vietoje būdama neištverčiau. Čia buvo tik pradžia musų draugystės. Ir dar - žinau kad jis išejęs ir dviejų žmonų būtent be perspėjimo. Vėl gi iš jo žodžių. Kodėl negalėčiau būti trečia? Su manim jokios ramybės, vien kančia.
Tėvas. Kai man prasidėjo branda jis pasidarė žiauriai įtarus. Jis man aiškino kokie jaunuoliai negeri, kad jiems tik vieno reikia (sekso), ir įžvelginėjo kad aš su kažkuo susitikinėju. Kartą žiemą grįžau vakare namo o jis pradėjo mane tardyti, su kuo bučiavausi. Kažkokios jam mano lūpos pasirodė nubučiuotos. Nustebau, nes vaikinu nesiekiau, buvau fanatiškai tyra ir minčių tokiu neturėjau net su perspektyvą ateičiai. Kažkadą jo paklausiau, ką jim manyje matė. Pasakė kad savo seserį.
RPG žaidimo meistras - kito RPG meistro nepilna kopija. Jaučiu tą patį kažkiek susižavėjimą, kažkiek kaltę, kad neturėčiau jaust susižavėjimo.
Miesto meras manprimeną išvaizda ir bendravimo maniera net du žmones. Kažkokį vaikiną iš ligoninės ir žavingą programiukštį-narkomaną. Tada jis dar nebuvo, tiksliau jam buvo gan ilga remisija. Ir aš buvau lemtingu laipteliu atgal į priklausomybę. Jis man labai patiko tada. Žavėjausi jo protu ir išvaizda. Idealus derinys buvo. Svajonių vyras, jei neatsižvelgti įįsitikinimus. Bet jo tiesa mane atgrasino. Teisingai krikščioniško auklėjimo mergaitės posakis "vestuvės žudo meilę" buvo signalu nesisidėti.
Vienas klientas iš stoties turėjo lygiai tokią pat bendravimo manierą, ir net iš dalies išvaizdą. Be kita ko man nepatiko ir jo dėstomos mintys. Apskaičiavau ir pajutau pavoju būti išnaudojamą ir daugiau nebendravau su juo.
Uch, kaip jų tokių įvairių daug, ir tikriausiai galečiau tą kruvą vyrų sugrupuoti pagal požymius ir parašyti savąją vyrų klasifikaciją. Gal "delfiui" visai ir tiktų.

Ir apie arbatą.
Aš pasijutau atstumta. Dabar manau taip. Man iškart labai sunku įvardyti, ką jaučiu. Truputi visą gyvenymą mokiausi nejaust, valdytis, neišsiduoti skausmo ir kažko kito neigiamo. Čia buvo orientuotą būtent į baimę būti atstumtai, ar ne? Manipuliavimas yra tik sekantis sluoksnis. Jis tiktų jei nesu reikalinga savaime. Gal tada esu reikalinga už kažką. Už kažkokį mano resursą. Aš siekiau su tavim susidraugauti.
Aš noriu įdomių ir protingų draugų, iš kurių galėčiau išmokti... kažko naujo, šviesaus ir man labai reikalingo. Bet kas tiks gauti susižavėjimą vienam kartui. Bet aš noriu patirties, kuri men padėtų keistis ir tobulėti.
O įdomiems žmonėms aš nesu įdomi. Jiems neįdomūs mano resursai, tuo labiau mano brokuota asmenybė. Belieka tikėtis kad kažkuo neragautų galėsiu sudominti, kažkokiom naujovėm.
Čia gal nevisai perkėlimas bet taisyklė gaunasi tokia - man įdomiems žmo ėms esu nereikalinga, jie mane atstums tik tai išsiaiškins. O išsiaiškins greitai. Tada juos reikia papirkt. Pasiulyt kažka, kas gal būtų bent truputi įdomu.
Aš kažkada norėjau mokintis dainuoti. Suradau netyčia mokytoja, nuvažiavau į seminarą. Ten aš susidūriau akis į akį su savo kompleksais. Aš noriu, bet aš nežinau natų visiškai, neturiu klausos, man reikia daug laiko pataikyt į natą, aš paniškai bijau suklysti ir net bijau teisingai prasižioti. Mokytoja buvo uostabiai šviesus žmogus, bet aš neturėjau ničnieko, kad galėčiau jai bent būti naudinga. Kaip asmenybė... ji puikiai matė mano trūkumus ir nemokėjimą save priimti.
Gal rasčiau dar iliustracijų. Kieme, mokykloje, kalėjime.

Dar vienas perkėlimo dalykas - tam tikra įtikinėjimo maniera. Kai taip labai užtikrintai žadama kad vakare, po savaitės, t.t. kažkas bus padaryti, ir daug kalbama greit... tai tikriausiai apgaulė. Iliustracijų būtų aibė. Toks suvaidintas tikrumas. Taip narkomanai prašo paskolinti dozę, ir gal net patys tiki kad vakare gražins.
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-06-24 23:50
Subject: Фрэндлента. Juosta.
Security: Public
Я надеюсь моя писанина не крушит эстетику Вашей фрэндленты?
Я очень на это надеюсь, но не знаю точно.

Labai tikiuosi, kad mano rašliava negriauna Jūsų juostos estetikos?
Tikiuosi, bet nežinau ar tikrai taip.
Nenoriu trugdyti, bet ir slėpti viso to terapinio siaubo irgi nenoriu.
Nežinau kaip dabar veikia livejuornal. Gal vis tik tie žmonės, kuriuos skaitau nemato to, ką rašau aš. Jei Jūs trikdo, patarkit, kaip pakeisti nustatymus. Ačiū už pagalbą ir supratingumą.
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-06-23 21:53
Subject: Anton ir Karlsson
Security: Public
O čia buvo tikras meksikietiškas muilo serialas. Su tikru meksimiečiu pagrindiniame vaidmenyje. Ir visais priklausančiais siužeto svyravimais.
Meksikietis buvo vardu Carlos. Bevei Karlsson. Ir mes susitikome kaip seriale. Pirma troleibuse o po to dar bibliotekoje. Aš ėjau žymėtis į Narkotikų Kontrolės Skyrių, savaitė praėjo kaip buvau suaikyta namie premiaujant. Jis buvo muzikantas ir važiavo į biblioteką kažmokių natų.
Mes pradėjome angliškai, bet jis mokėjo ir lietuviškaim o Rusijojestudijavo smuiką. Nuvedė mane į kavinę.
Aš įžvelgiau jame galimybę nuvažiuoti paragauti Meksikoje augančių haliucinogenų. Ir šeip įdomu kaip atrodo kita kultūra. Jis manyje ižvelgė jauną potencialią sekso partnerę ir dar teisę gyve ti Lietuvoje. Juo nesisižavėjau. Iškart pasakiau, kad esu narkomanė. Reakcija buvo paradoksai - tikėjausi atstumimo ir pasišlykštėjimom o jis nusprendė mane gelbėti. Ok, aš perspėjau. Gelbėk.
Sudėtinga prisiminti ir dar sudėtingiau papasakoti glaustai.
Aš pradėjau jį išnaudoti finansiškai o jis man dulmino smegenys ir labai troško pasiekti ne smegenų.
Jis reikalavo kad jam iškart atrašyčiau, raportuočiau kur esu, žinutėse naudočiau 😙 šitą veiduką (čia man buvo nesuvomiama), neturėčiau nuo jo paslapčių, nebendraučiau su vaikinais... ir į neatrašyta iškart žinutę reaguodavo emocijų sūkurimi , nuo kurio mokėjau gintis tik ignoruodama. Ignoruojamas jis niršo dar labiau. Laukė manęs valandom po langais su gėlėm, nusipirko maškną kad būtų krūtas ir turėtų kur mane nurengt, net pas jį aš nenorėjau.
Kelis kart aš bandžkau jam taktiškai paaišmintim kad mums nepakeliui, o jis paaiškinti man kad nori man patikti kaip vyras o ne kaip talentingas egzotiškas smuikininkas.
Aš jį tampiau po gražias gamtos vietas, kažką meluodavau. Pripasakojau kad manę persekioja banditai ir man reikia pinigų. labai gėda, bet tada aš jutau pyktį už bandymą mane kontroliuoti ir tvirkinti, ir su pykčiu jį išnaudojau.
Jis bandė mane pargriaut į lovą. Padovanojo mano apatinių komplektą, prifotkino ir puolė daryti kunilingusą. Aš nesipriešinau ir nebuvau už. Techniškai jis buvo įgudęs, bet kėlė man šleikštulį. Labai ant jo supykau.
Jis buvo keturiasdešimt kelių. Bet man prisistatydamas dešimt metų pasijaunino. Jis turėjo vieną fiktyvią santuoką tikrai, bet gal ir daugiau. Jis kėlė man sąlygas, tykojo prie namų. Kartą prigavo. Aš važiavau į prokurotūrą kažko pasirašyti. Jis vaidino kažkokį piktą jausmų teatrą, vėliau sužinojęs kad man teismas pasiūlė samdyti advokatą, aišku jei busiu su juo. Man nuo likimo smūgių norovė stoga ir aš žarsčiau pažadais be sąžinės graužaties. Mano pasaulis slydo iš po kojų, problemos su ba ditais, narkotikais, santykiais įgavo pagreiti. Pradėjau elgtis beatodairiškai.

Man vieną rugpjūčio dieną stalo ir rpg žaidimų klubę netyčia sutikau seną pažįstamą Antoną. Prieš komis penkis metus jis per ma e gaudavo amfetamino, mes turėjome bendrus draugus, žinojome bendras išdaugas. Aš nebijojau jo reakcijos į savo narkoproblemas. Paprašiau palydėti mane į taborą. Taip važinėjant atskeidžiau nuostabų faktą - jis protingas! Kai buvome paaugliai jis man pasirodė visiški ufonautu, o pasirodo jis dė kŽkokių sumetimų tik vaidina kvailelį. Ir jis nerodė kad nori manęs čia ir dabar. Aš susižavėjau. Mano nurautas stogas atsisakė saugoti įsktikinimus, kad berniukai yra pavojingi. Mėnesį jis nakvojo pas mane, dar mėnesi nesilankė kolegijoje. Mes dažėme kartu kažkokią sieną. Aš sukau Karlssonui galvą. Kartą gatvėje pamatęs mus kartu Karssonas apvadino pane kalem dar kažkuom. Jis taip įdomiai drebėjo iš pykčio. Niekada tokio reginio nemačiau. Aš išsijungium kai ant manęs šajkia ir su pašaipią šypsena de onstruoju savo pranašumą. Aš neprarandu savitvardos, bet priverčiu tą šaukiantį nervų kamuo,į pamiršti kas yra kontrolė. Įdomi patiktis. Piktybinė manipuliacija.
Meksikietis pirko man narkotikus, duodavo pinigus kad sumokėčiau banditams už skolas. "Banditai" buvo mano pasamdyti ir mes draugiškai pasidalindavom. Jis surado man savo pažįstamą advokatą ir skyrybų srities, kad mane išgelbėtų nuo panevėžio.kartą aš sugalvojau nevilties paskatinta, pas tą advokatą paprašyti pinigų narkotikams. Ir jis davė! Šakės, skamba kaip kažkas viskškai nerealaus. Carlos įtaisė mane į Ąžuolyno kliniką gydytis nuo priklausomybės. Aš išmanipuliavau sau labai gerą specialistą, ir dar papuoliau į valstybės finansuojamą "akciją". Visą tą laiką aš sugebėjau bendrauti su abiems.

Man ant nosies kabėjo antras teismas, psichologinė (ar kokia ten ji yra) ekspertizė, ir aš atsiguliau antra kart į privačią kliniką greitai detoksikacijai. Grįžusi namo po sunkesnio detokso laukiau Antono aplankant. Jis užtrūko, atėjo krusinu veidu. Sakė kažkas užpuolė ir liepė pas mane nesilankyti. Man tai buvo netikėtas smūgis, dar vienas. Nusiraminimui paskambinau taksistui, suveikiau narkotikų. Anton pasake kad iškeičiau jį į kaifą ir ryte išėjo. Visiškai, nepasakęs, kodėl, ar tikrai. Į mano žinutęs neatsakinėjo, arba atsakinėjo trumpai, mazdaug labas ir ate.
Mano pasaulis išslido iš po kojų visiškai. Man viskas tapo dzin. Aš dažiau juodai lupas ir akis, su kaimynu apvogiau mašiną. O po to manę uždarė.
Meksikietis pora kartų atvažiavo į pasimatymusm porą kartų atsiuntė pinigų, porą laiškų. Paskutiniamę laiškę buvo kažkas apie vestuves. Daugiau mes nebendravom. Jau laisvėje radau, kad paliko mano sename livejournal komentarą. Ir jis skambino kažkadą mamai.
O Anton manęs sulaukė, organizavo draugą su mašiną kad manę parvežti iš panevėžio. Bet kažkaip nustojau jam jausti susižavėjimą. Liko begalinis nerimas, įtampa, baimė dėl ateities, baimė praeities šešėių ir neapykanta sau, vėl storai, bjauriai ir nelaimingai. Aš išleidau visus sukauptus pinigus narkotikams. Anton suprato, kad vėl vartoju. Aš jau nepamenu kas ką paliko šį kartą. Dabar jis laimingai vedęs jam labiau tinkančią, šviesesnę ir daugiau bendrų pomėgių turinčią merginą.
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-06-23 20:25
Subject: Zlobnyj elektrik ( piktasis elektrikas)
Security: Public
Mane purto neapykanta, kai aš prisimenu šitą išties svarbų asmenį. Aš nemaniau, kad tai irgi santykiai, bet mes bendravom gal tris metus. Aišku, aš prisimenu ir akcentuoju tik kad man buvo bloga. Čia labai tinka tam sutrikimui, kur partneris tai geras tai blogas.
Šeip Elektrikui visai tinka ribinis sutrikimas, bet aš nesu gydytojas, kad klijuoti ant kaktos diagnozez.
Taigi, čia buvo rusiška meksikietiško serialo versija.
Mes susipažinome stoty, ir man iškart nepatiko.
Buvo mano pačios nerašytos klientų aptarnavimo taisyklės; jokio sekso jei man netinka dydis ir ko strukcija, be prezervatyvo kokio sekso kategoriškai, paslauga "pakalbėti ir išklausyti" taikoma tik jei jaučiu simpatiją. Ilgiau valandos už pusvalandžio kaina nebūna.
Elektrikas nusprendė griauti taisykles. Nusprendė kad mane reikia įsimylėti, ir kad jam balima gaišti mano laiką. Ir kad jam galima be prezervatyvo. Ir kad " ne" - tai labai žeidžiantis dalykas. Ir kad aš ji kažkodėl irgi privalau mylėti.
Sunku rašyti, išties. Verda pyktis, kuriam niekada neleidau ištrūkti garsiai ir griaunančiai.
Faktiškai viršuje išdėstyti dalykai buvo nuolatiniai punktai, dėl kurių jis įsižeisdavo. O aš pykau, kad galima tokių elementarių dalykų nesuprasti.
Jam patiko mane kartais pamaitinti kavinėje, jis norėjo kad būčiau jo "dama". Jis mėgo pirkti man gėliu. Parvilkti kažkokių rūbų. Net pirko man auksą.
Aš naudojau jį kaip skubią pagalbą kai netikėtai užpuola abstinencija, viskas ombarde, pinigų nėra, eit į stotį nėra sveikatos. Ir kaip asmens sargybinį - kartų tempiau į taborą, kad man būtų nebaisų ir mane apgintų.
O jis norėjo "šiandien" būti pirmas, ištūsinti visą mano labiausiai pelningą laiką kai žmonės po darbo nori atsipalaiduoti.
Jis mėgo tempti mane į žvejybą, kurios aš negalėjau pakęsti ir iki šiol nekęnčių visų žvejų dešimteriopai. Žvejyboje jis prisigerdavo, aš praktiškai visą laiką miegodavau apsivartojusi iki pusiau komos. Mes susipykdavom visada. Jis girtas negalėjo baigti. Jis žadėdavo manęs daugiau neimsiąs kartu ir tai paskutinis kartas. Jis niekada neatsižvelgdavo kad aš apsi uodijau, mad ma skauda pilvas, kad bijau susirgti venerinę ligą ar apkrėsti bepatitu C. Visa tai buvo pretekstas supykti, kad negauna sekso, aš jo nemyliu, jis šlykštus purvinas šiukšlyno katinas. Ir aš ežinojau kaip į tai reaguot.
Ar reikia atsakyti, taip, tu šlykštus, kvailas ir nemyliu. Ar guosti. Aš guodžiau. Arba užsidėdavau pykto atsiribojimo veido išraiška. Tuo norėjau pasakyti - pats kaltas - jei taip nori taip ir bus.
Per tuos draugystės metus aš labai nusidėvėjau. Kažkiek prisidėjo sekinantis jo meilės reikalavimas ir emocinis smurtas. Šiandie kaip tik skaičiau požįmius ir daugy ė jų atitinka jo elgesį. O jo elgesį man la ai sunku aprašinėti s ulkiai ir vis norisi apibendrinti. Iš kitos pusės į taborą atvežė kažkokį naują opioidą, kuriam prilkausomybė išsivystydavo žaibiškai, dozė augo kosmiškai o normalus senoviškas tipo-heroinas sukeldavo vos ne priešingą efektą. Pagal mano poveikio tyrinėjimą tai buvo dezoksimorfinas. Taigi, laiko ir pinigų sau neliko, liko tik kaifas, klientai, narkotinis miegas. Aš svajojau gydytis, delsiau ir dvejojaj gydytis ir netikėjau kad kažkas gali keistis.
Elektrikas mėgo pamokslauti, kad gydytis man reikia. Kaip mes kartu gražiai gyvensim, jek aš nevertosiu narkotikų. Cha! Man, jei aš nevartosiu, jo nereikės. Išties, atskirai puikiai laimingai gyvensime.
Ir jis labai bijojo, kad ji paliksiu. Net kažką grąsino. Ką būtent, nepamdnu. Lyg nužudysiąs ir nusižudysiąs pats. Mes daug kartų aiškinomes, kad man netinka jo sąlygos o jam mano, kad aš nenoriu daugiau bendrauti, su grasinimais ir ekstremaiais elektrošoko mostais po nosimi. Du kartus jis mane bandė išmesti velniaižinokurmiške, labai išgąsdino. Jam šitų bajerių niekada neatleisiu. Vieną kartą iš tokių aiškinimųsk pats save netyčia su elektrošoku išjungė. Gal ir vaidino. Nieko nesakiau, bet viduje piktdžiugiškai juokiausi, kad vaikelis dasižaidė.
Jis dažnak mane ižeisda o, prikalbėjęs skaudžių nesąmonių. O po to lyg niekur nieko indo bučiuotis. Nesuprantu tokiu nuotaikos staigių svyrVimų, bet gal man irgi būna panŠiai. Ar galima pataisyti beviltiškai sugadintą romantiką po įžeidimų pradėjus bučiuoti? AR ČIA TOKS SUSIJAUDKNIMO BŪDAS?
Jis buvo tarybinio mąstymom tarhbinės santvarkos besiilgintis žmogus.
Gimęs kažkur pa,ei Volgą Rusijoje. Jo tėvas sėdėjo kalėjime, ir mažas Elektrikas lankėsi pasimatymuose, žinojo visas slapto į kalėjimą draudžiamų daiktų pranešimo gudrybes ir dar visos tos terpės nerašytas taisyklęs. Jis mėgo pasakoti koks jis šaunus, kaip armijoje visus visada išdurdavo, kokie jo daug daug anekdotų visada geri, koks jis šau us darbe, o "šiuolaiminis jaunimas nieko nemoka ir nieko nežino". Jis mokėjo viską sutaisyti. Mėgo neatsargiai ir impulsyviai vairuoti. Buvo pridaręs avarijų. Mėgo sau atrodyti dydvyriu ir kavalieriumi.
Yra tokia žmonių kategorija, kuriai tobulas vakaras yra "restoranas", šampanas, "russkij shanson", padovanoti "damai" gėlių ir šokolado, dar idealu išnuomotį "gastišką" , t.y. viešbutyje kambary... "dama" po viso šito turėtu jaustis turbut dėkinga ir skubėti "atsidėkoti".
Jo mėgstamiausia shansono daina buvo apie poros beveik išsiskyrimą. Lyrinis herojus dovanoja "damai" "juodąją rožę" ir jie tyli prie staliuko "restorane", jie nori verkti ir negali. Lyrinis herojus svajoja, kaip būtų šaunu viską gražinti atgal, kad būtų kaip buvo.
Man ta daina tiesiogiai iliustravo nuolatinius "tu manęs nemyli, aš šlykštus, išsiskirkime" - "pasakyk kad mane myli, niekada nepalik manęs" atrakcionus. Gal jis kitaip nesijautė gyvas?

Jis buvo vedęs, jo vaikai gyvena Londonę,o žmona dirba Lukiškių kalėjime ir su juo jau senai nemiega. Jis draugavo su kita prostitutę, irgi ją prisijaukino, bet tą mirė nuo perdozavimo po bandymo nulipti. Jis mėgo man pasakogi kaip pyksta ant vienos ar kitos prostitutės ir kaip ketina ją nuvežti į "velniaižinokurmiške-ir-palikti". Man dovanojo iš kažko atimtą kosmetiką, kažkieno pamesta auksą.

Visgi aš jį palikau. Sutikau savo dabartinį draugą, susižavėjau, atsiguliau į narkušnika gydytis. Elektrikas mane lankė, atnešė gėlių, knygą apie dvasinį tobulėjimą, bižuterinę aukso imitaciją ir pamokslą. Kad turiu tris kelius, ir kad burėja, pas kurią esekmingai bandė mesti rukyti jam pribūrė kad "jis liks našlys" , t.y. aš greit mirsiu.
Išejusi iš narkušniko jau su juo nebendravau. Jis rašinėjo man daug žinučių, kažkokių grasimų. Aš jų neskaičiau, bet kažkiek akis užmatydavo, kol ištrindavau. Jis skambindavo į namus ir kažko prikalbėjo mano motinai. Man jos taip gaila, ji vaidino, kad nažino kuo aš verčiuosi. Elektrikui atrašiau vienintelę žinutę - parašiau kad miriau perdozavusi.
Pati bijau būti palikta be perspejimo, staigiai, jau buvau taip palikta ir taip paieku pati.
Aš žinau kaip tai skaudu, kai dar rusena viltis ir protasatsisako susitaikyti. Ir šiuo atveju aš tikiuosi, kad sukėliau kančių.
Post A Comment | Share | Link



magentamage
Date: 2017-06-23 14:48
Subject: Флэшмобчик
Security: Public
Вопросы от mareicheva

1) В каком жанре вы бы сняли кино по своей автобиографии?
Это было бы аниме 😊. Представляю рисованную автобиографию. А жанр драма. Чтобы не было скучно и чтобы никто не догадался я бы еще добавила мистики.
2) Кто ваш тотемный зверь?
Кот, конечно-же.
3) Чего вам не хватает в городе, в котором вы живете?
Эмигрантов. Или уже Имигрантов. Арабов, азиатов, африканцев. Чем больше и экзотичнее тем лучше. Мне очень не хватает их яркой и экзотической красоты. И культуры тоже.
4) Если бы вы побежали за Белым Кроликом, то куда бы провалились?
В подсознание, куда же еще. Но я там пока не была, поэтому описать подробно не могу. Не исключено, что это будет микс из моих ночных кошмаров и любивых книжек.
5) Как переключить погоду за окном на нормальный майский день?
Хм... мой рецепт был поехать с друзьями на машине в Болгарию. Майский день застал нас уже в Польше. Ехали мы почти без остановок, так что главное условие "за окном" соблюдено.
6) Если приступ графоманства затянется надолго, вы напишете длинную историю?
Не напишу. Нарисую в виде комикса. К сожалению пишу я "описательно", отвлекаюсь на мелочи и детали, без диалогов и динамики. Чтобы текст был прочитан его надо писать "увлекательно", а я так не умею. Я вижу картинки и их описываю. А это так нудно читать!


Ну и условия флешмоба:

1. Оставить комментарий, указав, что есть желание ответить на шесть вопросов.
2. Получить от меня эти самые шесть вопросов.
3. Поместить в свой блог шесть вопросов с ответами - честными и откровенными, иначе какой смысл?
4. Включить в запись с ответами эту инструкцию.
Post A Comment | Share | Link






browse
my journal
July 2017